Jei Jūsų tikslas pagauti kuo daugiau žuvies, tuomet, be abejo, Jūs turite važiuoti prie mūsų didžiųjų vandenų – Kuršių ar Kauno marių, į Mažąją Lietuvą Nemuno žemupyje ar ieškoti tinkamo ežero Aukštaitijos ar Dzūkijos ežerynuose. Bet, jei Jums svarbiau ne pagauti žuvį, bet jos ieškoti, ją pergudrauti, ar tiesiog ją pastebėti – prisiminkite mūsų nuostabią upę Nerį. Taip, čia ne Kuršmarės, kur galite aptikti duobę su būriu puskilograminių ešerių, čia ne ežeriukas, kuriame skaniai pasišėrę, anksčiau ar vėliau sulauksite savo norimo karšio ar kuojos, čia kitaip. Čia dažnai ir be laimikio grįšite namo. Bet, bent jau man, svarbiausia yra tai, kad čia vieta, kurioje gyvena absoliučiai visos Lietuvos gėlavandenės žuvys, ir čia galima ieškoti unikalių, Neriai būdingų trofėjų: tėkmėje – didžiųjų šapalų, meknių, ūsorių, salačių, duobėse – šamų. Yra ir retesnių gražuolių – skersnukių, strepečių, upėtakių, pavasario žiobrių, pasigauna ir vienas kitas pasimetęs starkis ar paklydęs karpis,o paskutiniu metu, kaip ne keista, ungurių padaugėjo… Įdomu. Įprastų mūsų krašto žuvų – karšių ir kuojų, lydekų ir ešerių rasite, kaip ir kitur. Nerasite, tai bent aukšlių kur katinams pasigaudysite…

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

Bet esminis Neries išskirtinumas ichtiofaunos atžvilgiu, kurio Jūs gal ir nežinojote –Neris ir jos intakai yra viena iš pagrindinių Baltijos lašišų nerštaviečių! Ir ne eilinių lašišų, bet tų didžiųjų, kurių pas mus atvyksta ieškoti jai ne tik vietiniai žvejai, bet ir latviai, lenkai, čekai, rusai, nepatikėsite – buvo ir norvegai – pasirodo surasti 25-30kg sveriančią gražuolę ne taip lengva ir ten….

• 

• 

• 

Būtinai turiu pabrėžti gamtosauginį aspektą – daugelis gamtos mylėtojų abejoja žvejų-lašišininkų veikla. Vis gi, norėčiau pastebėti, kad dauguma žuvų yra paleidžiamos, o nemažos piniginės lėšos, kurias žvejai mėgėjai sumoka už leidimus ir licencijas, gerokai papildo gamtosaugos ir žuvivaisos biudžetą. Tad, gal čia ir nėra didelis blogis.